Kolekcionavimas – yra labai specifinė veikla daugeliu aspektų. Meno kolekcijos atspindi dominuojančias kultūrines roles, istoriškai susiformavusius kanonus bei tam tikrą individualią kolekcionuojančio asmens estetikos taksonomiją. Kiekviena kolekcija ir kiekvienas kolekcininkas turi paslėptą ateities arba likimo jausmą, nes kolekcija visada yra kaupiama ateičiai, suvokiant, kad vertybės išnyktų, jeigu nebūtų surinktos, suklasifikuotos ir perduotos ateičiai.
Kolekcijos viešumas arba privatumas – visuomet yra susijęs su savininko intencija bei laikmečio kontekstu. Jeigu anksčiau privačios kolekcijos buvo puoselėjamos tik kolekcininko bei jo artimos aplinkos poreikiams, tai šiuolaikinės privačios kolekcijos yra formuojamos daug atviriau. Viena tokių kolekcijų yra ir Virgilijaus Norvaišos tapybos bei grafikos darbų kolekcija, kurios nemaža dalis eksponuojama klinikoje „Vivus sanus“. Iškilių Lietuvos dailininkų Lino Leono Katino, Prano Gailiaus darbais išpuošti klinikos koridoriai iš karto leidžia atpažinti kolekcininko gestą ir motyvą – dalintis atrastu grožiu su kitais. Nors kolekcija dar palyginti nesena, besiformuojanti, į akis krenta jos nuoseklumas ir tikslingumas, pasirenkant konkrečius autorius, įsigyjant tik pačius geriausius jų darbus. Kartu eksponuojami šių dviejų autorių darbai sudaro kuruotos ekspozicijos vaizdą, kurio galėtų pavydėti bet kuri galerija Panevėžyje ar kituose miestuose. O Lino Katino tapybos rinkinys yra vienas solidžiausių, pranokstantis net ir muziejinius.
Meno kūriniai gydymo paslaugas teikiančioje įstaigoje nėra vien savininko hobio apraiška. Nėra abejonių, jog meno kūriniai daro įtaką mūsų psichosocialinei gerovei, aktyviai veikia nuotaiką ir gali dalyvauti sveikatinimo procese. (Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktas tyrimas 2019 metais pateikia gausius teigiamos meno įtakos sveikatai įrodymus). Pooperacinė palata, kurioje kabo spalvingi Prano Gailiaus grafikos darbai, siūlo ne tik kultūrinę patirtį, bet ir viltingo džiugesio galimybę. Meno kūrinių rodymas ligoninėse sovietmečiu kurtuose ligoninių interjeruose buvo tapęs tuometine norma, tačiau po Nepriklausomybės ji buvo primiršta – interjerai performuoti, vadovaujantis „euroremontinio modernumo“ siekiančia retorika. Tai, kad šiuolaikinės klinikos iš naujo atranda meno kūrinių eksponavimą įstaigų patalpose, puoselėja tiek fizinį, tiek emocinį pacientų gerbūvį, yra džiuginantis ir viltingas pokytis, sykiu atspindintis ir mūsų visuomenėje vykstančias permainas.
PRANAS GAILIUS
LINAS LEONAS KATINAS
HEINZ-HERMANN JURCZEK
ROMUALDAS PETRAUSKAS
ARVYDAS KAŽDAILIS – I dalis
ARVYDAS KAŽDAILIS – II dalis
ARVYDAS KAŽDAILIS – III dalis